APIE PETERBOLDUS

Apie veislę

            Peterburgo sfinksas, arba peterboldas, atsirado į siamo ir orientalų kačių populiaciją įvedus iš Dono sfinksų paimtą dominuojantį plikumo geną Hr^bd.

            Savo antrąjį vardą peterboldas – „Plikasis Petras“ – veislė gavo Peterburgo įkūrėjo atminimui. Šis pavadinimas atsirado dėl įspūdžio, kurį veislės autorei – Olgai Mironovai – padarė genialaus ir nenuspėjamo Michailo Šemiakino sukurta besiilsinčio Petro Didžiojo skulptūra, esanti Petropavlovsko tvirtovėje („Vietinės kilmės Rusijos katės“, O.S. Mironova).

            Dabar parodose Rytų grupės atstovų pristatoma vis daugiau, į šią grupę įtraukta ir Peterburgo sfinksų veislė. Nepaisant to, kad pagal genetinį plikumo požymį Dono sfinksai ir peterboldai kilę iš tų pačių protėvių (1987 metais Rostovo prie Dono gatvėje rastos pusiau plikos katės Varvaros), šios veislės gana ryškiai skiriasi viena nuo kitos skirtinga griaučių struktūra, kaukolės forma ir ausų padėtimi bei turi skirtingus felinologų draugijų patvirtintus standartus, o parodose vertinami skirtingų veislių grupėse (Dono sfinksai – trumpaplaukių grupėje, o Peterburgo sfinksai – Rytų grupėje).

            Peterboldų veislė atsirado 1994 metų pabaigoje. Išvedant pirmuosius subtilius rytų tipo sfinksus, buvo kruopščiai sukryžmintas Dono sfinksas Afinogenas– Mitas su  orientaline vėžline kate, pasaulio čempione reproduktorius buvo pasirinktas todėl, kad turėjo šiek tiek lengvesnį nei įprasta Dono sfinksams sudėties tipą su ilgomis galūnėmis ir ilga uodega. Nors jo galva neišsiskyrė ypatingu ilgumu, tačiau skruostikauliai buvo plokštoki, o profilis išlygintas, be išreikšto perėjimo nuo nosies nugarėlės link kaukolės dalies. O štai jo partnerė buvo puikiai išreikštas rytietiško subtilumo tipas.

            Veislei pradžią davė kačiukai, gimę po anksčiau minėto sukryžminimo: Mandarinas ir Muskatas bei Noktiurnas ir Neženka („Murino kačių“ veislynas). Visi pirmos kartos kačiukai buvo ne tik pliki, bet ir išryškėjusio rytietiško tipo. Būtent charakteringa Rytų grupės kačių plaukų dangos struktūra nulėmė geresnę peterboldų, kurie skirtingai negu Dono sfinksai gali atsivesti „gerai nusirengiančius“ pirmos kartos hibridus, plaukų neturėjimo struktūrą. O. Mironovos nuomone, visų dabar esančių veislinių peterboldų vienas iš protėvių – giminės pradininkų būtinai privalo būti kilęs iš dviejų pirmųjų eksperimentinių vadų.

            Patys pirmieji peterboldai (Muskatas ir Mandarinas) turėjo trumpus milimetrinius plaukus, praktiškai išnykstančius sulaukus 1,5 – 2 metų (tačiau ant letenėlių, snukučio ir uodegos jie išliko). Toks apžėlimo tipas vėliau buvo pavadintas „kuokštiniu“ (angl. flock – kuokštas, nuovėlos), nes ant kūno liekantis kailis priminė apmušalų audinį. Heterozigotiniai egzemplioriai turi labai skirtingą plaukų dangą – pradedant lengviausia, panašia į persiko odelę, ir baigiant įvairaus tankumo velvetu.  Nuspėti, iki kokio laipsnio „nusirengs“ sulaukusios dvejų metų velvetinės katės – sunku. Jų korpusas gali tapti visiškai plikas, tačiau ant letenėlių, snukučio ir uodegos gali likti plaukų.   

            Tarp įvairaus plaukuotumo heterozigotinių (turinčių normalaus kailio geną) tėvų palikuonių pradėjo atsirasti visiškai pliki kačiukai (homozigotiniai pagal dominuojantį geną), t.y. savo genotipe neturintys normalaus plaukuotumo geno. Glostant oda nesišiaušė, o tempėsi tarsi guminė. Šių kačiukų imunitetas buvo labai sumažėjęs. Kadangi pirmomis gyvenimo savaitėmis jų vystymasis yra sulėtėjęs, kačiukus turi labai prižiūrėti žmogus. Geriausiai jie jautėsi ilgai maitinami natūraliai ir anksti pradėti  primaitinti.

            Jeigu vidutiniškai vienas iš penkių kačiukų gimsta plaukuotas, du – heterozigotiniai „kuokštiniai“, o du beplaukiai, tai dažniausiai vienam iš beplaukių yra nedaug galimybių išgyventi, nebent juo visą parą rūpinsis veisėjas. Tai galima paaiškinti ir tuo faktu, kad gimę beplaukiai kačiukai yra gerokai smulkesni nei jų „apsirengę“ broliai, ir ne visada gali savarankiškai prasibrauti prie motinos spenelių. Todėl išprusęs veisėjas turi laiku atlikti antrosios mamos funkcijas. Tokiems kačiukams taip pat pavojinga ir atvėsti, nes dėl padidėjusios šilumos ir energijos apykaitos kūdikiškame amžiuje jų oda negali apsaugoti nuo išorinės temperatūros svyravimų. Tačiau beplaukiai kačiukai, sėkmingai sulaukę 3-4 mėnesių, tampa pakankamai atsparūs ir pagal išsivystymą paveja savo „plaukuotus“ brolius. Skirtingai negu beplaukiai, „velvetiniai“ ir „šepetiniai“ kačiukai nuo pat gimimo išsiskiria dideliu atsparumu ir prisitaikymu.

            Plikumo genas veikia ne tik kailį, bet ir ūsus bei antakius. Heterozigotinių individų jie yra labai garbanoti, o homozigotiniai arba jų neturi, arba jie labai suplonėję ir aplūžę. 

         Peterboldų kačiukai gimsta absoliučiai skirtingų kailinės dangos tipų. 

         Beplaukiai. Visiškai be plaukų, oda lipni. Ūsų nėra. Gimsta atmerktomis akimis. Reikia pažymėti, kad tik beplaukiai sfinksai daugumai žmonių, sergančių alergija, nesukelia neigiamos reakcijos.

         Flokiniai (veliuriniai). Liečiant oda aksominė, gimsta padengti trumpais plaukeliais arba plaukuota vilnele ir praplikusia kakta. Bėgant laikui, kačiukai „nusirengia“. Ūsai garbanoti, akys atsimerkia 2-3 dieną. Tokie kačiukai yra labai gražūs ir malonūs paliesti. Šaltuoju metų laiku ant viso kūno vietomis gali pasirodyti pūkeliai.   

         Brašiniai (šepetiniai). Visas jų kūnas padengtas šiurkščiais garbanotais plaukeliais. Tokie gyvūnai parodoms netinka, tačiau gali būti naudojami veisimui.

         Lygiaplaukiai. Kačiukai gimsta su įprastu kailiuku. Jie nėra sfinksai, išbrokuojami ir veisimui nenaudojami.

         Nuo 2000 metų Dono sfinksų ir peterboldų kergimas yra uždraustas. Reikia pažymėti, kad masiškai maišant naujas rytų rūšis su peterboldų populiacija, be abejonės pagerėjo jų tipas, tačiau tuo pačiu žymiai padidėjo „nenusirengiančių“ individų skaičius. Buvo pastebėta, kad  iš vieno ir to paties beplaukio reproduktoriaus, kergiant jį su įvairiomis rytų grupės rūšių atstovėmis, gali gimti vados, tarpusavyje labai besiskiriančios plaukuotumo laipsniu. Labiausiai tikėtina, kad siamo ir orientalų grupė turi skirtingas kraujo linijas su skirtingais genų modifikatoriais, kurie daro įtaką atsirandant beplaukuotumo genui.

         Išvedant peterboldus, atsirado gana didelė tarpinio tipo gyvūnų grupė – vidurkis tarp Dono sfinksų ir peterboldų. Su Dono sfinksais maišant angoros, Sibiro, rusų mėlynąsias ir kitas kates, atsirado didžiulis kiekis „šepetinių“ kačių. Šiai gyvūnų grupei nereikia tolesnio selekcinio kilminimo.

        Kadangi veislė vystosi savo ekstremalaus tipo link (tai yra prie ryškiai išreikštų savo veislės požymių: ilgas snukis, praskėstos į šonus ausys, plokšti skruostikauliai, grakštus kūnas ant ilgų kojų), peterboldus leidžiama ir rekomenduojama kergti su rytų grupėmis: orientalais, siamo, taip pat su jų pusiau ilgaplaukėmis variacijomis: balinezais ir javanezais (kitaip mandarinais). 

         Šiuo metu tai pati jauniausia ir pati rečiausia veislė pasaulyje, 1996 metais veislė buvo įregistruota Felinologų selekcinėje federacijoje ir veislei buvo suteikta PBD santrumpa, o 1997 m. įregistruota Tarptautinėje kačių asociacijoje - The International Cat Association (TICA) (santrumpa PD), 2003 metais įregistruota  Pasaulinėje kačių federacijoje - World Cats Federation (santrumpa PBD). Šiuo metu veislė tampa vis populiaresnė Europoje.

Peterboldų  santrumpos:
WCF - PBD
TICA - PD
FIFe - PEB
MFA – PTB

         Nuo dviejų kitų beplaukių veislių skiriasi grakštesniu ir elegantiškesniu kūnu, peterboldų letenos yra ilgesnės ir plonesnės, galva pailginta, ausys didelės, išskėstos į šonus.

Peterboldai yra taikūs, protingi, saikingai akiplėšiški, energingi ir labai linkę bendrauti. „Tai ir kačiukas, ir šuniukas, ir beždžionėlė, ir kūdikis viename mažame kūnelyje“. Šios katės šeimininkams yra ištikimos kaip šunys. Joms netinka apibūdinimas:

 „Katė, kuri vaikščioja pati sau“.

         Jos mėgsta šilumą, todėl jas dažnai galima rasti ant šildymo prietaisų ar ant televizoriaus (kompiuterio).O miegoti sfinksai mėgsta po antklode ir pageidautina su šeimininkais. 

        Auginti sfinksus nesudaro jokių ypatingų problemų, tačiau reikia atsižvelgti į kai kuriuos šios veislės ypatumus. Jų energijos apykaita yra labai didelė, todėl kūno temperatūra yra 0,5-1 laipsniu aukštesnė negu paprastų kačių. Norėdamas ją išlaikyti, sfinksas privalo daug valgyti (vidutiniškai du kartus daugiau negu paprasta katė). Tuo nesistebėkite, tačiau sekite katės svorį – per didelis svoris kenkia sveikatai. Jos ėda praktiškai viską. Maiste turi būti vitaminų ir mineralų, nors susidarius jų pertekliui, ant letenėlių ir uodegos iš karto gali atsirasti pūkų.

        Peterboldai turi keletą šiai veisliai būdingų elgsenos ypatybių. Pavyzdžiui, kaip savo protėvių verti atstovai, jie turi gana stiprų balsą, kuriuo noriai naudojasi, nes labai mėgsta pasikalbėti su šeimininku ir „įgarsinti“ savo veiksmus. Ypač garsiai katės kalbasi poravimosi metu, o katinai – lytinio brendimo metu ir „vestuvinių“ žaidimų metu. Žinoma, malonių išimčių būna, tačiau ...  retai. 

Beplaukių kačių oda turi tokias pačias savybes kaip ir žmogaus: kai karšta – ji prakaituoja bei vasarą, veikiama saulės spindulių, įdega. „Guminių“ sfinksų oda labai jautri spinduliavimui, perdžiūvimui, mechaniniam poveikiui, todėl ją reikia saugoti. Jeigu vasarą katę išvežate į gamtą, jos odą galima sutepti vaikų aliejumi arba kremu vaikams nuo nudegimo. Tačiau nereikėtų pernelyg susižavėti kremais ir losjonais, nes katė jais gali apsinuodyti! Saulės įdegimas žiemą išnyksta, išlieka tik bekeičiančios vietą „žiemos dėmės“ ir apgamai. Nėštumo ir poravimosi metu pigmentacija sustiprėja.    

Išskirtinis sfinksų bruožas yra ir vadinamojo odos tepalo (vaško pavidalo raudonai ruda lipni medžiaga) išskyrimas bei jo susikaupimas apie nagus ir ausų kriaukleles. Tai papildoma organizmo apsauga nuo supančios aplinkos poveikio. Todėl sfinksus maudyti reikia dažniau negu paprastas kates, patartina tai daryti 1 kartą per mėnesį (vonioje), o tarp maudymų juos galima aptrinti šiltu drėgnu rankšluosčiu.  Kaip taisyklė, suaugusiems gyvūnams, išsaugojusiems liekamąjį apaugimą, tokių gausių odos išskyrų nebūna ir šeimininkas gali apsiriboti tik kartas nuo karto valydamas ausų kriaukleles ir nagus.

Veislės standartas:

O. Mironovos, veislės pradininkės, apibūdinimas:
„Peterboldas yra visavertis siamo ir orientalų kačių grupės atstovas, tiktai be plaukų arba turintis jų labai nedaug: norint gauti titulus, jų turi būti ne daugiau 1-2 mm ant kūno ir 3-4 mm ant galūnių.“

         Bendra charakteristika: beplaukės, liečiant karštos, švelnios, tačiau stiprios ir elegantiškos katės ilgu kūnu, ilgomis galūnėmis ir ilga uodega, tvirtų rytietiškų kačių grupei būdingų kaulų. 

         Tipas: sausas, stiprus.

         Galva: siaura, pleišto formos su plokščiais skruostikauliais ir kakta, snukis ryškus, ne aštrus, leidžiama lengva pinčia. Kaukolės ilgis beveik lygus snukio ilgiui. Ant kaktos – vertikalios raukšlės, išsiskiriančios horizontaliai virš akių. Ūsai susiraitę, suaugę gyvūnai jų gali išvis neturėti arba jie gali būti aplūžę. Smakras gerai išsivystęs, vienoje linijoje su nosies galiuku. Tiesi profilio linija.

         Akys: ne didelės, giliai „įsodintos“, migdolo formos, įstrižos, žalios arba mėlynos spalvos.

         Ausys: didelės, plačios prie pagrindo, šiek tiek išskėstos į šonus, pastatytos taip, kad žiūrit iš priekio, su snukiu sudaro V raidę. Pageidautinas žemas ausų pastatymas

         Kūnas: ilgas, glotnus, raumeningas, tvirtų kaulų. Gili kirkšnies linija.

         Galūnės: ilgos, plonos, tačiau tvirtų kaulų. Dilbiai tiesūs. Letenos apvalios. Pirštai ilgi, paslankūs.

         Uodega: ilga, tiesi, aštri, gale susiaurėjanti. Ant paskutinio uodegos trečdalio gali būti plaukų.

         Odos danga: elastinga, perteklinė, pereinanti į raukšles. Gali likti plaukų angose prie ausų pagrindo, ant snukučio, ant letenėlių ir ant galūnių apatinių dalių, ant uodegos. Gali būti pastebimas sezoninis plaukų padaugėjimas ant kūno. Pageidautina, kad plaukų nebūtų visiškai.

         Ūsai: susiraitę, suaugusių kačių jie gali būti aplūžę arba jų gali visai nebūti. 

         Atspalviai: leidžiami įvairūs.

         Pastabos: Gyvūnai, po metų išsaugoję pastebimą padraiką kailį, priklauso vidinei  „šepetinių“ veislės kategorijai (nuo angl. Brush – šepetys). Išsaugoję likusius plaukus tik ant nutolusių vietų – uodegos, galūnių, snukio, ausų pagrindo, sudaro  vadinamąją „brašpointų“ kategoriją. Pagal Hr^bd geną abi kategorijos yra heterozigotinės.  Visiškai beplaukė heterozigotinė Peterburgo sfinksų kategorija išlaiko tik vos pastebimą plaukuotumą, jaučiamą kaip „vakarykštis skutimas“. Homozigotiniai Peterboldai panašūs į guminius žaisliukus su elastinga, lengvai besitempiančia oda – vadinamosios „gami katės“ (nuo angl. Gummy – guma). Kačiukai gimsta reksišku garbanotu kailiuku ir nuplikusia kakta. Ūsai visada susiraitę – tai pagrindinis priklausymo „sfinksams“ požymis gimus. Akys atsiveria anksti – jau 1-5 gyvenimo dieną.                

         Trūkumai: trumpa, apvali galva, mažos arba tiesiai pastatytos ausys, apvalios arba išsprogusios akys, trumpas kūnas, trumpa arba ne teisingai pasibaigianti uodega, visiškai plaukuotas kūnas, silpnai išreikštas smakras, nesukandimas iki 2 mm (prie ilčių visiškai sukandus).

         Ydos: užkritę antakiai, nesukandimas daugiau kaip 2 mm, perkandimas, kabliukai arba lūžimai uodegoje. 

         Kergimas su kitomis veislėmis: rytų katės (siamo, orientalai, bali ir mandarinai – javanezai). Pakartotinas kergimas su Dono sfinksais nerekomenduotinas.

Submeniu

• VEISLĖS STANDARTAI